BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



motinos širdis

2007-09-18

sąliginė ramybė

Posted by elga in vyresnysis sunus

    Dingo…taip tikrai pagalvojo tie, kas nors retkarčiais pasmalsaudavo, kaip man sekasi. Tikrai, dingau, bet ne kur nors toli, o čia pat, namuose. Dingau nuo savo nesibaigiančių pergyvenimų , baimių ir neramių minčių “kas bus rytoj”… Ir visgi, kaip baisu, kai motina sako - “aš pradėjau gyventi, nes mano sūnui gyvenimas, nors ir laikinai, bet beveik sustojo”…

    Tikrai, šiuo metu pritilau, nes namuose tapo ramu - sūnų išvežė atgal
atlikti likusios bausmės dalies. Bet ne už tai, kad terorizavo visus
namus, reikalavo pinigų, gąsdino močiutę, mušė motiną ir t.t., o už tai, kad kelis kartus nurodytu laiku “neatsižymėjo” pataisų inspekcijoje…Nenuvykdavo ten dažniausiai iš tingėjimo, arba turėdavo linksmesnių užsiėmimų. Tiesa, buvo problemų ir dėl to, kad tą mėnesį, kai jis dirbo, iš darbo ankščiau 18 val. jo neišleisdavo (nors tai dar klausimas, jo teiginiai dažnai pasirodo neatitinkantys tikrovės), o į inspekciją reikėdavo nuvykti iki 17 valandos, juk tarnautojai namo skuba. Ir jokie argumentai, kad “neišeinu ankščiau iš darbo”, ten negaliojo. Tai kodėl dirbančiam žmogui nesudaromos sąlygos atvykti ne jo darbo metu? Juk pati inspekcija reikalauja, kad  prieš laiką grįžęs nuteistasis būtinai įsidarbintų…Na, apie tos inspekcijos darbo metodus ir kokybę dar reikės prisiruošti ir papasakoti, linksmu anekdotų paskaitytumėt…

    Bet
dabar tiesiog džiaugiuosi ramybe ir puolu daryti visų darbų, kuriems
per problemas neužtekdavo laiko. Žinoma, tos buvusios mano problemos niekur nedingo, tiesiog gavau beveik pusmetį atokvėpio. Per jį man teks nemažai pasistengti, kad situacija, sūnui grįžus, nepasikartotų…

    O jūs tikite, kad nepasikartos, jei jis vėl grįš į šiuos namus? ….Ir gerai, kad netikite, nes būtina kažką pakeisti iš pagrindų…Bet ko griebtis, nuo ko pradėti ir su kuo pasitarti, tai dar neturiu supratimo…Policija choru šaukia - turi išregistruoti. Registracijos tarnyba akis išpūtusi aiškina, kad žmogaus, esančio įkalinimo įstaigoje, išregistruoti neleidžia įstatymai! Paduoti į teismą? O kas bus tada, kai jis grįš? Policija, su savo tempais ir požiūriu, tikrai nebespės nieko padaryti, gaisrinės irgi gali gerokai pavėluoti… taigi…jokios šviesos tunelio gale.

    Bet kai truputį atsigausiu, žadu tęsti
savo pasakojimus…

Rodyk draugams

2007-08-24

kur gali nuvesti baimė…

Posted by elga in vyresnysis sunus

       Ar kada teko taip bijoti, kad atrodo, sustos širdis plakusi. Ar kada teko jausti visiškos negalios būseną, kai supranti, kad apsiginti nepajėgsi, o į proto balsą niekas nereaguoja. Tikiu, kad gatvėje užpulti ir pajutę tokią grėsmę savo kailiu niekada to nepamirš, bet kaip reikia jaustis, kai tokia baimė kausto nuo nuosavo sūnaus…išprotėti galima nuo bejėgiškumo ir atsakomybės už gretą esantį mažylį, jausmo…Ir kad artimiausias pasaulyje, mylimas tavo kūnas ir kraujas tau kelia šitokią grėsmę…Visiškai susipainioji savo mintyse ir jausmuose. Net atokvėpio minutę tavo smegenys rėkte rėkia - “reikia kažką daryti” ir negali susitaikyti su mintimi, kad ko gero, turėsi aukoti jį arba save…Taip norėtųsi, kad tai būtų tik sapnas…

o čia eilinio įniršio pasekmės…iš serijos “neįėjau pro duris, tai įeisiu kitaip…”

 

nors ne nauji buvo, bet vis tiek…

net kauptukas neatlaikė….. gerai, kad ne į mano galvą :)

Rodyk draugams

2007-08-18

superkomentaras :)

Posted by elga in tarp kitko

Cituoju:

“Parašė Anonymous



visu pirma patarciau susesti su sunumis ir pakalbeti,o ne
viesai prasyti pagalbos,ir nereikia vyru kaltinti buvo toks ar
kitoks,svarbiausia nenesti purvo is seimos lauk,nes aplinkiniu nuomones
ivairios,paklauskite vaiku kas negerai,kas ne taip,ar vyro klausete kas
buvo negerai tarp jusu tuoj ji smerkiate,gal pati esate aplinkybiu
beda,ar nepagalvojote,pirmiausia seimoje reikia aptarti viska.”




Tie, kas susipažinęs su visais mano rašiniais tikriausiai supras, kodėl šis komentaras sukėlė šypseną, gal ir jus pralinksmins :)

auksinės mintys:“visu pirma patarciau susesti su sunumis ir pakalbeti, o ne
viesai prasyti pagalbos” -
gaila, bet su vienu iš sūnų pasikalbėti sunkoka, būtinai tai padarysiu, kai išmoks kalbėti. Su vyresniuoju bandau kalbėti daugiau kaip 15 metų, tikriausiai šioje vietoje kalbėti nemoku aš, nes pokalbis aiškiai nepavyko…O viešai prašyti pagalbos, manau, visiškai negėda, nes jūsų komentarai, patarimai, užuojauta ir net gi pasipiktinimas - tai jau savotiška pagalba man.

“…ir nereikia vyru kaltinti buvo toks ar
kitoks, svarbiausia nenesti purvo is seimos lauk…”
\citatos pabaiga\ - be komentaro :)

…ar vyro klausete kas
buvo negerai tarp jusu tuoj ji smerkiate, gal pati esate aplinkybiu
beda…” -
na, su pirmuoju vyru aiškintasi net per daug, per daug energijos išeikvota ieškant kelių suklijuoti šeimai, kurios gal ir nebuvo… O kad aš esu visų tų “aplinkybių”, dabar mano gyvenimą paverčiančių  pragaru, “bėda” - aš net nediskutuoju,  tik dėl visiško savęs “užpjovimo” ir pradėjau rašyti šiuos užrašus…

“...ar nepagalvojote, pirmiausia seimoje reikia aptarti viska.” - pagalvojau, bet ne visi galvoja taip kaip aš (savaime suprantama), ir aptarimai, deja, negalimi arba neduoda laukiamų rezultatų…

Gaila, kad anonimas nepasirašė, bet vis tiek noriu jam padėkoti už nuomonę ir pastangas man padėti. O savo blog'ą rašau tam, kad ne tik padėčiau pati sau susigaudyti savų emocijų raizgalynėje, bet ir tam, kad turintys kantrybės jį paskaitinėti, pasimokytų iš mano klaidų ir susimąstytų apie rimtas vaikų auklėjimo problemas bei mūsų šalies valdžios, institucijų, įstatymų neveiksnumą sprendžiant  šiandien tokius aktualius klausimus…

taigi, pagarba “anonimui”

 

Rodyk draugams

2007-08-17

kur dingsta laikas?

Posted by elga in tarp kitko

Šis amžinas klausimas daug rimtesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Galima pasinerti į tokius filosofinius apmąstymus, kad ohoho…

Bet aš ne apie tai - tiesiog laiko tėkmė darosi vis sraunesnė, kartais nespėji ne tik bėgančio smėlio tarp pirštų, bet ir sraunaus upelio vandens pajusti, lieka tik pro šalį pralėkusio laiko sukeltas oro gūsis… Taip ir pralekia ekspresu protingos mintys, geri norai ir ateities planai. Stop. Gal vieną kitą mintį ar bent prisiminimą suspėsiu pagauti už uodegos ir pateikti ant Jūsų pietų stalo ;)

Rodyk draugams

2007-08-08

ar aš kupranugaris

Posted by elga in tarp kitko

Žinot, brangieji, tikrai, negaliu tylėti!  Pasirodo,
kad gerokai nukrypau nuo temos, kurią ruošiausi pagvildenti. Bet Lietuvos
valdininkai man  neduos pamiršti to, ko
pamiršti neįmanoma – kontakto su įvairiausiomis valstybinėmis institucijomis kuriozų
ir absurdiškų situacijų, kuriose supranti, kad teisybės ir lygybės siekianti
teisėsaugos sistema, logiškai priklausančios socialinės garantijos ir garsiai
deklaruojamos žmogaus teisės skirtos kažkam kitam, bet ne man, o dažniausiai –
ir ne Jums…;)

Kaip džiugu, kai pas tave nekviesti atvyksta pareigūnai
- matyt rūpinasi, domisi, kokia dabar situacija, kaip sekasi. O situacija buvo
nekokia. Jei norite įsivaizduoti konkrečius įvykius, dėl kurių sulaukiau šio
pareigūnų vizito, galite paskaityti mano straipsnelį  2007-08-02 „
pasipriešinti smurtui“.

Kadangi po eilinio užpuolimo atvejo iškviesti
policininkai tą kartą atvyko ne tik žmogiški, bet ir protingi, jie patarė
pareiškimą rašyti ne man (kaip visada aš darau), o mano motinai, nes ir ją
puolė, ir jai grasino, ir rankas į darbą paleidęs buvo (gerai, kad nestipriai).
Motinos pareiškimas buvo skausmingai trumpas ir konkretus –„toks ir toks tada
ir tada užpuolė, grasino, užgauliojo, mušė, reikalavo pinigų.” Parašas. Nors
pasirašė jį kaip ir nenorėdama – juk labai labai anūkėlio gaila…

Oho, kaip nepatiko mano rajono specialistams – kas
čia per pareiškimas, pagal tokį aš turėčiau bylą kelt
! Atvažiuokit, parašykit paaiškinimą. Nuvažiavau, parašiau, eilinį katrą
papasakojau, kokios bėdos mus kamuoja. Užjautė, sakė - su sūnum pakalbės…

Ir pasirodo, kad šiandieninis vizitas visai ne dėl
to, kad pažiūrėti, kaip mums sekasi, ar patikrinti sūnaus elgesį, bet dėl to,
kad kažkas negerai su tuo pareiškimu, reikia jį perrašyti. Na, reikia, tai
reikia. Ilgai pareigūnas rašė, po to paėmė dar kitą blanką, tai aš pirmąjį dokumentą
paėmiau paskaityti…ir akys ant kaktos iššoko – „aš, tokia ir tokia, noriu
pasakyti, kad anūkas pas mane nesibrovė o tik atėjo, kad pinigų ne reikalavo o
prašė, manęs nemušė ir t.t….“ Netekau žado, paklausiau ką tai reiškia, o
pareigūnas atsakė, kad pasikalbėjo su mano sūnumi, tas viską neigė, jokių
įrodymų nėra, taigi jis niekuo negali padėti! Supratau, kad tai paprasčiausias variantas užversti dokumentus ir padėti
tašką. Jam. Bet ne man. Teko jam tą
rašinį suplėšyti net nespėjus mamai nunešti. O mama dar ir pasirašiusi būtų, juk tiktai neperskaitytų…

 Pareigūno
pozicija:

…„jūs ten,
namuose, pjaunatės“  įdomu, ar yra
skirtumas tarp pjovimosi tarpusavyje, ir kai vienas asmuo terorizuoja visus
likusius?

Pareigūno frazės:

 …„o ką aš galiu padaryti ?…“,  „o ką jus mano vietoje darytumėte ?..“ Kai
paklausiau, ar policija visiškai neturi priemonių sustabdyti smurtą šeimose,
manęs paklausė – O kur čia smurtas?…

…„jūs čia dar labai gerai gyvenate, kitiems daug blogiau būna…“ – iš
serijos –„ko čia sliekų ieškai…“

…„Sakote, kad jūsų motiną, (kuri gyvena už sienos!), skriaudžia,
terorizuoja – tai ko pas save nepasiimate, pas jus tokie palociai (net trys kambariai!), o štai mes keturiese vieno
kambario butelyje gyvename…“ Nieko sau išsigelbėjimas..Tada teko paklausti,
ar tai natūralu, kad mama turi bėgti iš savo buto, nes kitokių priemonių
valstybė nenumačiusi? Buvo mama pabėgusi, kelias savaites pas seserį gyveno,
bet juk negalima taip amžinai, ypač kai savus namus turi…

Taigi, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių
skęstančiųjų reikalas… Juk pareiškimais užversti policijos nuovados ar
komisariato nepakanka – reikia dar įrodyti, kad tu ne kupranugaris, kad tikrai
tave ir tavo namiškius skriaudžia, kad pilietis, kuris neduoda ramiai gyventi –
tikrai neduoda ramiai gyventi. Tik nepamirškite, kad šeimos nariai – ne
liudininkai, kad išdaužyti ar aplaužyti langai – ne įsibrovimų įrodymas. Kad
medikų išrašai apie priėmimo skyriuje suteiktą pagalbą po sumušimo – nieko
neverti…Kad pilietis, atsakęs „nieko aš nežinau ir nieko aš nedariau, ta
psichinė viską išsigalvoja“ – visada teisus. Kaip įrodyti, kad esi ne
kupranugaris?

 

Taigi, praktiški patarimai:

 

  1. Jei užgaulioja, puola, šaukia ant jūsų – paprašykite truputį palaukti,
    kol atsinešite ir įjungsite vaizdo bei garso įrašymo priemones…
  2. Jei laužiasi, daužo duris, grasina užmušti, tai kviečiant policiją,
    jokiu būdu nesakykite, kad durų dar neišlaužė, nes nevažiuos, o lieps
    paskambinti, kada išlauš…
  3. Jei šeimos narys pas jus braunasi, grasina, lipa per langus,
    pasistenkite, kad būtų sugadinta kuo vertingesnio turto, o po to tegul
    muša  - vis tek tyrimas bus vykdomas
    ne dėl jūsų, o dėl daiktų (turtinės žalos)….
  4. Jei jus muša, jokiu būdu nesišaukite artimųjų pagalbos – jie negalės
    paliudyti, bėkite į gatvę, pulkite praeiviams į glėbį ir iš karto
    susitarkite, ar galės liudyti teisme…
  5. Jei jus puola šeimos narys, pasistenkite, kad nuo jo kliūtų ir kam
    nors svetimam, tada svetimo žmogaus pareiškimas bus tiriamas, o jums net
    rašyti neverta…
  6. Jei nuo artimojo pabėgti jau nebegalite, prašykite, kad užpuolėjas
    panaudotų kokį nors įnagį (pvz. ****oletą, peilį, kirvį ar kauptuką), ir
    smeigtų truputį giliau, kad kokį organą pasiektų, blogiausiu atveju – kad
    kokį kaulą sulaužytų, nes jei tik kumščiais subalados, kojom suspardys –
    niekas net tyrimo nevykdys…



Manau, kad ir jūs tokių patarimų žinote, taigi pasidalinkite patirtimi, parašykite ;)

Rodyk draugams

2007-08-07

šeimyninė padėtis

Posted by elga in tarp kitko

Matau, atėjo laikas atsakyti į kai kuriuos klausimus, kylančius skaitant mano svaigalus. Tai va, bendras vajzdialis:

    Dar senelio statytas namas ant Nemuno kranto, ūkiniai pastatai, didelis sodas, daržas ir šiaip pieva prie namų - tai amžino prakaito liejimo,  negausių finansų rijimo ir sielos atgaivos zona…

    Kartu (kitame namo gale) gyvenanti motina -  buvusi inteligentė, poetė ir šiaip svajotoja, dabar įkopusi į garbingą 85 metų amžių, ir pastovus nerimo, jausmingumo bei nepasitenkinimo kamuolys. Reikalinga nuolatinė priežiūra… Tėvą palaidojau prieš 15 metų.

    Du sūnūs:

    Vienam tuoj bus 19 - nebaigtas vidurinis, jokis specialybės, jokio noro nei mokytis nei dirbti, bet didelis noras turėti “gerų” daiktų, mašiną ir šeimininkauti namuose pagal savo poreikius ir užgaidas. Gyvena mansardoje, įėjimas atskiras (nes kai buvo mažesnis ir gyvenome kartu, iš namų vogdavo viską, ką pavykdavo..).  Teistas, “sėdėjęs” už mašinos vagystę (pasivėžino su chebra). Aukštas IQ, beveik nelankęs mokyklos (teko pakeisti net penkias) visai neblogai rašo (klaidų ne itin daug), gerai kalba, skaito angliškai, pats “susiorganizavo” kompiuterį ir jame neblogai tvarkosi (gerai, kad namie yra rimtas konsultantas :)), turi gerą jumoro jausmą.  Labai stipri draugų įtaka, tik štai “geri” vaikai su juo niekada nedraugavo..   O kad narkotikus vartotų - visai nepanašu, alkoholio neatsisako (ypač kai kas vaišina), bet tikrai kasdien negirtuokliauja ir pats progų neieško. Agresyvumas, neapykanta man - nuo mažens (buvo labai stipri tėvo įtaka)…

    Mažasis - 2,5 metukų, gyvas sidabras, labai komunikabilus, emocionalus ir reikalaujantis dėmesio. Be galo linksmas ir sunkiai “kontroliuojamas”, kasdieninis mūsų šypsenų, džiaugsmo, nuostabos bei susierzinimo ir nuovargio šaltinis.

    Du vyrai:

 Pirmasis - vyresniojo tėvas. Nenusakoma asmenybė. Nenoriu net prisiminti visų pergyvenimų, tiesiog užblokavau pasamonę…Didelėmis mano pastangomis išsikraustė “iš mūsų” prieš  13 metų, bet gailiuosi, kad  pragyvenom kartu gerokai per ilgai.  Su sūnumi ryšius retkarčiais palaiko (tikriausiai kai jaučiasi vienišas, nes kitos šeimos neturi), bet man atrodo, kad sūnui tai į naudą neina, o apie kokią pagalbą ar auklėjimą nėra net kalbos…

    Antrasis - draugas. Gerokai jaunesnis. Gyvename beveik 11 metų, bet vis į “vyro” rolę neįsijaučia, buvo visko - ir laimės ir problemų, bet dabar auginame mažąjį kartu, ir kuo toliau, tuo labiau “tėvelio” rolė jo nebegąsdina. Vis dar pasibučiuojame atsisveikinant ir susitinkant :) Tinginys, bet su mano intensyviomis pastangomis ir “moraliniu” palaikymu, namuose padaro beveik  viską, ko nepajėgiu aš. Turi gerą galvą ir moka ja pasinaudoti ;)  Su vyresniuoju - abipusio toleravimo ir maksimalaus “nesikišimo” strategija. Savo rašiniuose apie jį beveik neužsimenu, nes jis stengiasi kuo labiau nusišalinti nuo su vyresniuoju susijusių problemų, ir aš negaliu labai jo kaltinti, nes problemų ryškiai per daug…

    Daug gyvūnų - šuo, du katinai, dvi žiurkės, kažkada dar buvo triušis (lengva jam žemelė..) Visi su savo nepakartojamais charakteriais. O kur dar krūvos aplink namus krebždančių gyvių - ežiai, kiaunės, kurmiai, pelės, driežai…apie paukščius net nepasakosiu…

P.S nei seserų nei brolių nėra :(

 

Taigi, ar pasidarė aiškiau ? ;)


Rodyk draugams

2007-08-04

atokvėpis

Posted by elga in tarp kitko

    Šiandien paskaičiau puikų eilėraštį apie gyvenimo prasmę ir nusišypsojau. Gera nugyventi dieną, kuri neatnešė baimės ar pykčio, o tiesiog tekėjo ramiai savo kasdieninių darbų vaga, plukdydama mažus neįkainojamus džiaugsmus… Taigi, įmesiu ir aš savo “nebešviežią” eilėraštuką…

Kodėl mes siekiame žvaigždžių ?!

Kodėl gyvendami vis tikim kad pasieksim?

Vilioja tai, kas tolima, gražu.

Jaunystėj dar galvojam, kad visa tai pajėgsim…

 

Taip norim būt laimingi. Mes visi !

Vis tikim, kad nutiks stebuklas.

Atrodo, kad laimingi tik kiti,

O mes to pačio rato vingiais sukam…

 

Kodėl jos taip aukštai? Ir ilgesys – į sieną !

Kodėl kasdieniniai vargai neleidžia atsiplėšti
sielai?

Nematom to, kas čia – ranka ištiesti,

Neleidžiam sau tos laimės pajusti ir paliesti !

 

Taip norisi žavių žvaigždžių

Spindėjimo, didybės ir gilumo…

Taip norime tikrų, stiprių jausmų,

Taip norime mylėti ! Kas mums trukdo?

 

Ir vėl mes siekiame žvaigždžių…




Rodyk draugams

2007-08-03

mus “ginantys” įstatymai

Posted by elga in tarp kitko

Iš policijos gauto atsakymo ištrauka :

NUTARIMAS ATSISAKYTI PRADĖTI IKITEISMINĮ TYRIMĄ

“…gautas pareiškimas iš …, kad jos 18 metu sūnus kieme pradėjo
užgaulioti. Stengdamasi išvengti konflikto, motina ėjo į namus, tačiau
sūnus ją pasivijo, sudavė du smūgius į veidą, jai nugriuvus, 3 kartus
spyrė kojomis. Išnagrinėjus surinktą medžiagą matyti, kad padaryta
veika atitinka nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1d., tačiau
sutinkamai su LR BPK 407 str., ikiteisminis tyrimas nepradedamas, nes
nusikalstamos veikos priskiriamos privataus kaltinimo byloms, kadangi
ją sužalojo jos sūnus. Nukentėjusysis pats turi teisę spręsti ar jam
kreiptis į teismą ir pradėti privataus kaltinimo procesą…”

Tai štai, gerbiamieji, apie mus saugančią teisėsaugą spręskite patys. Beje, sužalojimai
buvo nemaži, yra išrašai iš ligoninės priimamojo, kuriame suteikta
pirma pagalba, susiūtos prakirstos lūpos (5 siūlės).

O pabandžiusi pas advokatą pasikonsultuoti, kaip galiu savo sūnų! į
teismą paduoti, gavau rimtą klausimą “kas matė, kai tave mušė”,
atsakiau, kad tik 2 metukų sūnus. Tada konkrečiai pasakė - net pradėti
neverta…

Rodyk draugams

2007-08-02

pasipriešinti smurtui

Posted by elga in vyresnysis sunus

“Nuolaidžiavimas smurtui yra pats
veiksmingiausias būdas atitinkamai didinti smurtautojo pasitikėjimą savimi ir
smurtu, kaip vienintele ir geriausia bei greičiausiai veikiančia įtikinėjimo
priemone.”
  A.Vinokuras 2007 Delfi

           

            Labai
teisingi žodžiai, kiekvieną dieną tuo įsitikinu „savu kailiu“. Bet kaip
išgyventi, kasdien gyvenant įtampoje ir baimėje, kasdien atremiant sūnaus
psichologinį smurtą ir tiesioginį reketą…Labai skaudi ir subtili tema, labai
sunkiai suvokiama situacija, nenusakoma mano – tai yra motinos, pozicija. Ar
bet kokia kaina, net plyštančia iš skausmo širdimi, laikytis savo
„nenusileidimo“ linijos, ar leisti prasiveržti motiniškiems jausmams ir eiti
lengvesniu keliu – dėl šventos ramybės duosiu tai, ko iš manęs „prašai“, nors iš
tiesų –  reikalauji. Pradžioje
reikalavimai atrodo minimalūs – duok valgyti (ne bet ką, o su „pageidavimų
koncertu“), atsigerti (vandens ar arbatos net nesiūlyk, duok tik limonadą,
sultis ar mineralinį), rūkyti (ne pigesnes kaip 4,5 – 5 Lt.). O dažniausiai –
duok pinigų, nes noriu gert, rūkyt, neturiu ką apsirengt ar einu į draugo
senelio gimtadienį…

    Ir pabandyk pasakyti, kad
neturiu ar neduosiu. Tada gali sužinoti, kas tu esi (dažniausiai rusišku
variantu), kokia tu padla (vienas švelnesnių epitetų) motina, kaip tu iš viso šioj
žemėj neverta gyventi ir tuoj Nemunu žemyn plauksi. „…O tu man nieko
nepaaiškinsi, ką norėsiu, tą darysiu, neduosi – ateisiu ir pats pasiimsiu.“ Jei
sugebi vikriai užtrenkti duris prieš jo nosį (po kelių efektyvių jo smūgių
koja, seną neatlaikiusią spyną teko pasikeisti į garažinę) - daužymai ir
spyriai į duris bei nenutrūkstantis srautas grasinimų neribotą laiką…Tada
dažniausiai veiksmas persikelia į kitą namo dalį, kur gyvena jo 85 metų I gr.
invalidė (4 infarktai, klinikinės mirtys, širdies operacija) močiutė. Tada man
nieko kito nebelieka, kaip išlysti iš „slėptuvės“ ir girdint motinos pagalbos
šauksmą bėgti priimti ugnį į save. Kadangi paskutiniu metu patekti pas močiutę
trukdo nebe taip lengvai sulaužoma spyna, tai vinimis užkalti ir varžtais
užsukioti mediniai langai jam visai ne problema. O dažniausiai kurį nors iš
langų pasiruošia iš anksto, tyliai, kad aš nespėčiau apsižiūrėti ir vėl užkalti…

Finalas būna panašus – jei iš
močiutės spėja gauti pinigų, dar pagrasinęs man ramiai išeina; jei močiutė
pinigų neturėjo ar jis nespėjo „išmušti“, tai aš čiumpu motiną ir tempiu kuo
greičiau pas save, užtrenkiu duris ir kviečiu policiją. Jis, trankydamas mano
duris, tai išgirsta ir „dingsta“. Atsiranda po kelių valandų ar pusdienio lyg niekur nieko…

O apie policiją – kitą kartą,
ten bus linksmoji dalis
:))

Rodyk draugams

2007-08-01

dėkui už komentarus

Posted by elga in tarp kitko

    Noriu padėkoti visiems, paskaičiusiems mano aprašytus “nuotykius” ir mintis, pareiškusiems savo nuomonę, užuojautą ar supratimą. Manau, rs teisus, man tikrai labai reikia išklausymo, reikia, kad žmonės, paskaitę apie tuos košmarus, kuriuos tenka išgyventi man, susimąstytų, kaip jie patys gali įtakoti tokių ir panašių problemų sprendimą. Noriu, kad mano patiriamas skausmas nenueitų veltui, kad vaikų auklėjimo ir pačių vaikų atsakomybės, pagarbos, žmogiškumo stokos problemos būtų išsakomos garsiai, ieškoma kelių, kaip situaciją pakeisti. Pakeisti net  valstybės požiūrį į “sunkius vaikus”. Taigi, mielieji, skaitykite, piktinkitės ar pritarkite, bet reikškite savo požiūrį, komentuokite, ir aš visiems būsiu dėkinga.

Su pagarba,

        bloga mama

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »
  • Monthly

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web